Kodėl mes savo mokyklai davėme pavadinimą „Ąžuolas“?

Galiūnas Ąžuolas yra nepaprastas medis, - visų medžių pasaulio karalius. Ne tik liemens ar lajos didingumu jis toli pranoksta kitus medžius — stebina neapsakoma tvirtybe ir ilgaamžiškumu.

Ąžuolus lietuviai vadino Dievo namais. Prie jų lietuviai — statydavo šventyklas, aukurus su amžinąja ugnimi, kur buvo aukojamos aukos. Amžinoji ugnis buvo kūrenama ąžuolinėmis malkomis. Ugnį prižiūrėdavo vaidilutės. Dievams Perkūnas ir Ąžuolas buvo siejami su ugnimi. Perkūnas ir Ąžuolas tarpusavyje gerai sutarė. Perkūnas žaibais siunčiąs iš Dangaus į Žemę ugnį. Žaibas ąžuolą dažniau trenkia, neretai ir uždega (dėl didesnio jo elektros laidumo), o Ąžuolas dega ne spragsėdamas ir kibirkščiuodamas, o lėtai ir kaitriai smilkdamas. Drevė kartais dega vos ne metus, išdega gerokai, bet medis nesudega. Senovės žmonėms, galintiems sunkai ugnį prasimanyti, ugnelė buvo gerbiama, šventa. Todėl ir globojo ją, kad žmonėms būtų ir kad Ąžuolui lapams nepakenktų. Ąžuolo gilės senovės žmogui priminė vandens lašus. Todėl Perkūnas buvo laikomas ir lietaus dievu. Po Ąžuolais žmonės melsdavosi, prašydami Dievą lietaus. Pradedant svarbesnius žemės ūkio darbus arba kitais reikšmingais gyvenimo momentais prie šventų ąžuolų būdavo atliekamos dievams skirtos iškilmingos apeigos, ant plokščių akmenų degindavo aukas. Prie šventų ąžuolų buvo draudžiama žudyti net ir priešus.

Gerbė Ąžuolą dar ir dėl to, kad susmulkintos Ąžuolų gilės tiko putrai, kai stigdavo maisto. Kokią Ąžuolo dalį bepaimtum, pakramtęs ar pašutinęs, galėjai nuo viduriavimo gintis, o senais laikais viduriuota dažnokai. Ir žaizdoms pasigydyti Ąžuolas tinka, ir po Ąžuolo lapija ligoniai greičiau sveikdavo, ąžuolų lapų guolyje sveika gulėti, nes Ąžuolas rūgštus, o tai nepatinka mikroorganizmams. Visos Ąžuolo dalys tinka kailiams raugti. O senovės medžiotojui, pažinojusiam tik dilgėlinį ar karninį audinį, gerai išdirbtas kailis buvo ir drabužis, ir patalas, ir būstas.

Po ąžuolais ateidavo šernų šeimynos gilių pasičiaukštyti. Apsupai tokią bandą ir mėsos pasiruoši ne vienai dienai. Lyg tyčia Ąžuolas giles meta ne vienu kartu, o dalimis.

Nelengvai Ąžuolo medį paimsi, bet jei paimsi - patiems tvirčiausiems dirbiniams tinka. Daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų arklų gamybai ąžuolus naudojo, darė iš jų ginklus, iš rąstų pilių sienas rentė ir tvoras tvėrė.